Įdomiausia patirtis – netradicinė veikla
Žmogus mokosi visą gyvenimą. Galbūt daugelis mokyklą lankančių vaikų nesutiktų su šiuo teiginiu, nes įsivaizduoja ir „fantazuoja“, kad mokslai, pamokos, asocijuojasi tik su mokykla, vėliau universitetu. Tačiau tik užbaigę studijas absolventai suvokia, kad dabar reikės „mokytis“ naujame darbe, kolektyve, kitoje, jiems nežinomoje aplinkoje. Ir taip nuolat, tol, kol žmogus gyvena jis kažko mokosi. O juk nauji iššūkiai skatina tobulėti.
Tad ir mes, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos septintokai, lydimi auklėtojos R. Kėblienės bei biologijos mokytojos V. Ačienės, nusprendėme išbandyti mokymuisi netradicines erdves. Spalio 8-osios rytą rinkomės ne į tradicinius užsiėmimus, o išvykai į Varnių regioninį parką, kuriame buvo organizuojamos integruotos lietuvių kalbos ir biologijos pamokos.
Atvykus į Varnių regioninį parką mus žvarbų rytą šiltai pasitiko vyr specialistas, kraštotvarkininkas Andrius Bajorūnas, kuris visų užsiėmimų metu buvo ir mūsų gidas, ir edukacinių žaidimų organizatorius. Jis papasakojo apie netoli stūksančius piliakalnius, ištekančias Ventos bei Minijos upes (o jų kelio pradžia pasirodo yra iš Varnių regioniniam parkui priklausančių ežeriukų), tyvuliuojančius Lūksto, metančio gintarą, melioracijos sunaikinto Biržulio ežerus bei kūlgrindą.
Buvo demonstruojamos pateiktys, klausėmės įrašytų paukščių balsų ir spėliojome, kuris garsas, kuriam sparnuočiui tinka. Apžiūrėję ekspoziciją „Septyni keliai iš Varnių“ patraukėme į Varnių regioninio parko Gamtos mokyklą. Ten susiskirstę komandomis dalyvavome „patikrinime“ – viktorinoje, kuri buvo lengva tiems, kurie atidžiai klausėsi prieš tai vykusių pamokėlių. Viktorinos nugalėtojams buvo paskirtas prizas – vertinga ir gera knyga „Kaimo statyba: Žemaitija“.
Kol komandų mergaitės suko galvas kaip atsakyti į pateiktus klausimus, berniukai išėjo laukan surasti gamtoje reikiamų priemonių laužui. Čia taip pat neapsieita be rungtyniavimo! Komandos turėjo užduotį – sukurti laužą be popieriaus, su keletu degtukų iš to, ką surado lauke. Pasirodo, čia apsukresnės buvo mergaitės. Susikūrę laužą iš pačių išminkytos tešlos kepėmės labai skanias bandeles, arba dar kitaip vadinamą skautišką duonelę. Skanavome ant laužo išvirtos kadagio ir obels lapų arbatos.
Pavalgę ir atsigėrę ėjome žaisti žaidimus. Šiais žaidimais lavinome savo pojūčius, pasitikėjimą šalia esančiu draugu. Daugelis supratome, kaip sunku orientuotis erdvėje, kada tavo akys užrištos, kai nieko nematai arba sklindantį garsą girdi visiškai ne toje pusėje, kai viena ausis užkišta.
Atsisveikinę ir padėkoję gidui išvykome namo. Grįždami dalijomės savo įspūdžiais, įsimintiniausiais ir labiausiai patikusiais integruotos pamokos – išvykos momentais. Į mokytojų pateiktą klausimą: „Ar patiko?“ mes vienbalsiai atsakėmė, kad šitokios pamokos daug geriau ir įdomiau nei tas nuobodus sėdėjimas mokykloje ir užduočių darymas iš vadovėlio. Mes „UŽ“ pamokas netradicinėse erdvėse! Ačiū mokytojoms už šią idėją.
Kamilė Jurkevičiūtė, septintos klasės mokinė
